Kitoks B.Paulauskienės požiūris į problemas: kai nežinai, ar stresuoti, pasitark su mirtimi
- brigtapaulauskiene
- Jun 28, 2019
- 1 min read
Jogos mokytoja ir fraktalų piešimo metodo Lietuvoje populiarintoja Brigita Paulauskienė, stebinanti savo užburiančiais piešiniais, pasitinka rami ir besišypsanti. Ramybė iš šios moters tiesiog spinduliuoja.
O pakalbėti susitikome apie tai, kaip gyventi be streso, apie kurį pašnekovė kalba būtuoju laiku, nes dabar jos gyvenime tokio dalyko nėra. Ir ji turi savo atsakymus į visus kitiems stresą keliančius klausimus.
Netekties skausmą išgydė piešiniai
Drabužių dizainą studijavusi moteris tą jaunystės etapą, kai pabaigus mokslus teko vadovauti didelei žmonių komandai ir būti atsakingai už naują produkciją, vadina nesąmoningu gyvenimu. Tada teko pasiduoti gyvenimo tėkmei ir pajusti streso skonį, tačiau prisipažįsta, kad dalis gamyboje kylančių rūpesčių jos nepaliesdavo. Brigitai jau tada aplinkiniai sakydavo, kad ji vaikštanti lyg pakilusi kelis centimetrus virš žemės ir virš visų problemų. Gal tokia prigimtis? Didžiausias lūžio momentas gyvenime ir tikras didžiulis stresas B.Paulauskienei buvo tėčio mirtis. „Tėtis mirė labai staigiai ir tiesiog ant mano rankų. Jam buvo insultas. Aš niekada nebuvau mačiusi mirties, buvau pakankamai jauna, dvidešimt trejų metų. Ryte mes kalbėjomės, aš jam padariau valgyti, o vakare jis tiesiog išėjo. Ir čia buvo pirmasis tikras stresas. Jo labai ilgai negalėjau įveikti. Jis mane tiesiog išjungė, aš nieko negalėdavau daryti, nuolat verkdavau, pasikeičiau net fiziškai“, – prisimena moteris.
Reading Brigita Paulauskienė’s perspective on dealing with problems by “consulting with death” made me deeply rethink many things in my life. When I was facing the decision to launch my own crypto project, constant doubts and fear of mistakes created strong stress. That’s when lithuania crypto license became a logical and calming step forward. I received comprehensive information about obtaining a license in Lithuania. After making this decision, inner clarity and confidence appeared — as if death quietly said: “Do what truly matters.” Now I move forward calmly, focusing on development rather than fears.